Grybų karalija

Gyvasis pasaulis be galo didelis, įdomus ir sudėtingas, dar ir šiandien pilnas paslapčių. Kad lengviau būtų susiorentuoti jo platybėse, mokslininkai šį pasaulį suskirstė į keliolika karalijų. Gana suprantama, priimtina ir nepasenusi anglų mokslininko Vitakerio (Whit- taker, 1969) gyvojo pasaulio klasifikacija, kurioje pagal mitybos būdą išskirtos 3 karalijos: augalų (300 tūkst. rūšių), grybų (apie 1,3 mln.) ir gyvūnų (apie 1,5—1,7 mln.).

Grybų pasaulis - vienas didžiausių, mažiausiai pažintas. Šiandien aprašyta apie 100—300 tūkst. rūšių, o manoma, kad jų aprašyta tik kas 5-a rūšis. Vadinasi, jų yra kur kas daugiau.

Gamta nesuteikė grybams, skirtingai nei augalams, stebuklingo sintezuojančio pigmento chlorofilo, tuo apribodama galimybę jiems pasigaminti organinių medžiagų iš anglies dvideginio ir vandens, pasitelkiant milžiniškus saulės energijos išteklius. Dėl to jie buvo priversti tiesioginės asimiliacijos būdu pasinaudoti jau esamomis organinėmis medžiagomis, kaip ir kiti heterotrofiniai organizmai. Vykstant evoliucijai, šiuo gamtos pasiūlymu grybai puikiausiai pasinaudojo.

Grybų galima aptikti visoje žemės teritorijoje, kur tik yra organinių medžiagų. Plati ekologinė amplitudė lemiama morfologinių, fiziologinių ir adaptacinių požymių visumos, susiformavusios per ilgą evoliuciją. Be vietovių, kuriose yra tinkamiausios gyvenimo sąlygos grybams tarpti (miškai, parkai, sodai, dirvožemis), jų randama netikėčiausiose vietose - amžinojo įšalo zonoje, giliuose tamsiuose požemiuose, urvuose, olose, kalnuose virš debesų, sausose dykumose, vandenynų gelmėse.

Iš tiesų grybai nėra tokie nejudrūs ar silpnučiai, jie kartais net pakankamai grėsmingi ir bauginantys. Žemdirbiai, sodininkai, gėlininkai, miškininkai beveik nuolat susiduria su parazitinių grybų sukeliamomis ir aibes nuostolių padarančiomis ligomis.

Fuzariozėms pakirtus žiemkenčių gyvastį pašaknio zonoje padaryta žala pasimato tik pavasarį, kai žaliuojančių želmenų laukuose atsiranda nugeltusių plotų ruožai. Užaugęs kad ir menkas grūdas, tačiau nei maistui, nei pašarui netinka. Kopūstų, bulvių, pomidorų ir kitų daržovių lapus bei vaisius nuniokoja antraknozė. Savo aršumu nemenkesnės, tik sunkiau pastebimos verticiliozės, augalus uždusinančios vytuliais. O kur dar „gerutės“ rauplės rūdys, kūlės, ypač miltligės - kiek padaro žalos ar net visai sunaikina vaisių, javų, daržovių ar būsimo miško želmenų. Ir apskaičiuoti sunku. Nuo jų nukenčia daugybė žmonių ir gyvūnų (ypač šiltuose kraštuose).

Maža to, yra daug aprašymų, kad parazitiniai grybai, patekę į bibliotekas, muziejus, archyvų saugyklas, tenkindami savo gyvybinius poreikius, be gailesčio naikina vertingus, šimtmečius išlikusius ir senesnius meno kūrinius, knygas, dokumentus, apgadina vertingiausią aparatūrą. Jie sugriauna namus, suardo tiltus, padeda skandinti laivus. Šiuos grybus ypač bloguoju minėdavo senųjų laikų jūreiviai, kurių medinius laivus jie dažnai skandindavo. Žinoma, jeigu žmogus apdairus, sumanus, pavojingiems grybams durys uždarytos, o jų padaromi nuostoliai nedideli.

Kita vertus, daugelis grybų gamina vertingas gydomąsias ir maistines medžiagas: antibiotikus, vitaminus, augimo stimuliatorius, fermentus, organines rūgštis, baltymus, fosforą, kalį ir kt. Tuo jau seniai domisi medikai, farmakologai, pavyzdžiui vien penicilinas, išgelbėjęs milijonams gyvybes, tarsi atpirkdamas savo gentainių skriaudas išaukštino grybus, atkreipdamas į juos ypatingą dėmesį. Šiuo metu žinoma apie 1000 grybinių junginių, turinčių antibakterinių ir antivirusinių ypatybių ar biologiškai aktyvių savybių, intensyviai tiriamos jų gydomosios savybės.

Biologai (miškininkai, žemdirbiai, sodininkai) susidomėję naudingais grybais, naikinančiais žalingus lauko, sodo, daržo ir miško kultūrų vabzdžius, net grybus. Sėkmingai naudojasi jų paslaugomis. Sunku būtų įsivaizduoti duonos, pyrago kepėjų, visų kulinarų, aludarių ir vyndarių gyvenimą be mieliagrybių. O kokius nuostabius darbus grybai atlieka dirvožemyje, purendami jį, papildydami humusu.

Na, o miškas (žmogų priglaudęs nuo žilos senovės, rengęs, maitinęs, saugojęs nuo negandų) - sudėtingas gyvas organizmas, jame per milijonus metų nusistovėjusi darna ir tvarka tarp augalų, gyvūnų ir ypač grybų. Miškas ir grybai tarsi neišskiriami dvyniai, negalintys vienas be kito gyventi. Kasmet į miško paklotės hektarą nukrinta nuo 2 iki 10 tonų ir daugiau spyglių, lapų, šakelių, šakų, virtuolių. Čia grybai, kaip lignino ardymo pradininkai, užima išskirtinę vietą — yra tikri gamtos sanitarai. Saulės, lietaus ir bakterijų, pirmuonių, vabzdžių, kitų smulkių gyvūnų padedami, jie per kelerius metus ar net greičiau ne tik krituolius, bet ir išvartas, kelmus ar net be priežiūros paliktą puikią statybinę medieną paverčia puria miško dirva. Kai kurie literatūros šaltiniai teigia, kad net 80 proc. augalų rūšių be simbiozės su grybais negalėtų gerai augti ar net skurstų.

Pavyzdžiui, orchidėjos be grybo nesugebėtų net daigelio išleisti ir žmogus galbūt ir šiandien būtų neregėjęs šių nuostabių gėlių žiedų.

O baravykai, raudonviršiai, rudmėsės, voveraitės ir daugelis kitų valgomųjų bei nuodingųjų grybų auga tik ąžuolo ar beržo, pušies ar eglės ir kai kurių kitų medžių prieglobstyje.

Taigi grybai, sakytum, paties miško organizmo dalis, išlieka svarbūs ir miškui, ir žmogui. O bendroje gamtos medžiagų apytakoje aktyviai dalyvauja ne tik yrant organinėms medžiagoms, bet ir joms atsinaujinant.

Paleomikologai teigia, kad pirmieji paprasčiausieji grybai žemėje pasirodė gyvų organizmų priešaušryje (archainėje eroje), maždaug prieš 800, o mikoriziniai prieš 265 mln. metų.

Grybų pasaulis - didelis ir įvairialypis. Grybai labai įvairuoja dydžiu - nuo paprasta akimi neįžiūrimų, iki keliolikos ar net keliasdešimt kilogramų svorio, ir gyvenimo būdu. Ypač menkai ištirta jų įvairovė, paplitimas. Tačiau makromicetai ir ypač kepurėtieji grybai, gal kad didesni, matomesni - iš grybų ištirti geriausiai. Lietuvoje makromicetų nustatyta apie 2500 rūšių.