Grybų draugai ir priešai

Grybai nesugeba atsikratyti užtūpusios musės, uodo, užropojusio voragyvio, daugiakojo, pseudoskorpiono ar prilipusio šliužo, o ką jau kalbėti apie kolembolas ir kitus smulkius vabalėlius, todėl jau nuo savo atsiradimo pradžios visi jie yra priversti gyventi drauge.

Apie tai byloja žiloji praeitis - Juros ir Kreidos periodų fosilijos, kuriose paleomikologai įžvelgia dvisparnių ir kitų vabzdžių, besimaitinančių grybais, ypač makromicetais, atspaudus. Šiandien šis reiškinys ne tik akivaizdus, bet ir gerai išaiškintas. Pirmuonys, vabzdžiai, kiti smulkūs gyvūnėliai ir net kai kurie jų gentainiai (grybai), besimaitinantys grybais arba radę juose prieglobstį, o kai kurie praleidžiantys net ir visą savo gyvenimą, vadinami micetobiontais.

Grybų gyvenimo būdas, ypač vaisiakūnio susidarymo ir augimo greitis bei amžius, labai priklauso nuo aplinkos sąlygų (šilumos ir drėgmės kiekio), dėl to ir kai kuriems micetobiontams teko keisti gyvenimo būdą ir prisitaikyti sutrumpinant gyvenimo ciklą. Pirmiausia tiems, kurie tiesiogiai susiję su grybo vaisiakūnio biologiniu amžiumi. Beje, ir micetobiontai, vieni daugiau, kiti mažiau, grybams atsilygina išplatindami jų sporas. Pavyzdžiui, vien tik 200 dvisparnių vabzdžių rūšių palaiko glaudžius ryšius su kepurėtaisiais grybais, vieni maitindamiesi, kiti slėpdamiesi nuo priešų, o treti praleisdami vieną ar kitą vystymosi ciklą ar net visą gyvenimą vaisiakūnyje.

Micetobiontų biologiniai ir fiziologiniai ypatumai, jų gyvenimo būdas ne per blogiausiai ištirti. Vienų vabzdžių per grybų vegetacijos periodą gali būti kelios generacijos, kitų - 2-3, o dar kitų - tik viena.

Vieni pasirenka tik kepurėles, deda kiaušinėlius tik į jas, iš kurių išsivysto ėdrios lervos, kiti - tik kotelius, treti - ir kepurėles, ir kotelius, o yra ir tokių, kurie renkasi tiktai vegetatyvinę grybieną koto pamatinėje dalyje (substrate).

Manytume, kad baravyką atakuoja 60 vabzdžių rūšių, kazlėką — 32, visus baravykinius — per 100, o lakštabudinius - 133 vien tik dvisparnių vabzdžių rūšys. Tik ūmėdes puola daugiau nei 30 rūšių. Pievagrybiai turi kur kas mažiau savo „skriaudikų“ ar „sugyventinių“ nei ūmėdės. Briedžiukai ir bobausiai taip pat turi nemažai „skriaudikų“ ar „nuomininkų“ — daugiau nei 50 rūšių. Na, o pumpotaukšliai, kukurdvelkiai ir kiti gasteromicetai nemėgstami vabzdžių, viena kita rūšis juos teaplanko, ilgiau neužsibūdami pasmaguriauja jų minkšta, sodria trama. Nemėgstama ir voveraitė, tik 3-4 „skriaudikų“ rūšys paskanauja jos tramos ir tai lyg „bijodamos“ suvarpo dažniausiai tik kotelį.

Nustatyta, kad vieni micetobiontai tenkinasi vienais grybais, kiti - kitais, treti — neišrankiausieji - neskiria grybo rūšies. Pavyzdžiui, Mycetophila jungorum agresyviai nusiteikęs ir puola net 100 agarikoidinių grybų rūšių.

Yra ir tokių, kurie išsirinkę tik 1-2 grybų rūšis. Pastebėtas mažesnis micetobiontų aktyvumas grybų vegetacijos pradžioje ir pabaigoje. Atrodo, kad vyrauja atvirkštinis ryšys tarp grybų derliaus ir micetobiontų aktyvumo ir intensyvumo. Kuo didesnis grybų derlius, tuo mažiau jie puolami (kirmyja), tačiau ne visais metais tai pasitvirtina.

Spėjama, kad grybai išskiria tam tikras medžiagas atraktantus, padedančius micetobiontų patelėms susiorentuoti miško glūdumoje, net prisivilioti jas susirasti tinkamą grybą, kuriame galėtų sudėti kiaušinėlius, o kartu išnešioti to grybo sporas ir praplėsti jo arealo plotus. Įdomus reiškinys, jis tiriamas, turi neblogas ateities perspektyvas, apsaugant baravykus, kitus vertingus grybus nuo pernelyg didelio „skriaudikų“ būrio, kurie kartais sunaikina net apie 60-70 proc. ne tik baravykų, bet ir kitų grybų derliaus. Tačiau tai atsakingas ir gana sudėtingas darbas, reikalaujantis prieš tai išsiaiškinti kenksmingų vabzdžių biologiją, biotopinį prieraišumą, sezoninį aktyvumą, jų tarpusavio santykius su kitais micetobiontais, jų reikšmę miško gyvenime, biogeocenozėje. Kartais, nutraukiant vieną gyvybinę grandį biocenozėje, galima susilaukti dar daugiau nepageidautinų reiškinių.

Tarp micetobiontų yra ir savų gentainių nenaudėlių, tai daugiausia Hypomyces genties aukšliagrybiai. Užsitęsus šiltam ir drėgnam orui, susidaro palankios sąlygos piktoms šių grybų užmačioms įgyvendinti. Dažnai aptiksi pasvirusią lepšę, deformuotus žalsvąjį, raudonkotį ar rudakepurį aksombaravykius, pilkąją meškutę, kai kurias ūmėdes, neretai baravyką, kazlėką ar net voveraitę ir kitus grybus.

Mėgstamiausia apatinė kepurėlės pusė (lakšteliai, vamzdeliai) būna apsitraukusi balto, geltono ar rausvo parazitiškai nusiteikusio pelėsio plėvele, neretai užpultasis grybas atrodo lyg suragėjęs. Pažeisti grybai maistui netinkami, kartais net nuodingi. Dažniausiai paplitęs aukšliagrybis Apiocrea chrysosperma (Tul.) Syd., o konidinėje stadijoje — Sepedonium chrysospermum (Bull.) Fr. Nors šis pasalūnas daugiausiai padaro grybams žalos, bet švelniau atrodo nei parazitinis aksombaravykis (Xerocmusparasiticus (Bull.: Fr.) Quel.), parazituojantis paprastąją ankštenę (Scleroderma au-rantium Pers). Kas ir pagalvotų, kad baravykiškos kilmės ir dar valgomas grybas naikina nuodingą gasteromicetą, įsikurdamas ant jos pašaknų. Labai retas, tik vieną kartą rastas (Anykščių r.). Arba dulkančioji krenklė (Asterophora lycoperdoides (Bull.) Ditm.), bet ši, kaip saprotrofas, savo gyvenimą susiejusi dažniausiai tik su negyvomis ūmėdėmis, ypač juosvąja ir blunkančiąja. Teko stebėti, kaip krenklė buvo „okupavusi“ daugiau nei 60 blunkančios ūmėdės vaisiakūnių viename visame Aukštaitijos nacionalinio parko Daunorių girininkijos miškų mėlyninio pušyno kvartale. Yra ir daugiau grybų kanibalų, mėgstančių gyvus ir negyvus savo gentainius.

Beje, grybais kartais dėl smalsumo, kartais alkiui numalšinti, o kartais ir sunegalavusios pasmaguriauja stirnos, briedžiai, šernai, voveraitės, pelėnai, kėkštai, strazdai ir kai kurie kiti miško gyventojai. Daugiausia grybų sukremta voveraitės.

Micetobiontų tyrimai atliekami dar visai neseniai, prasidėjo tik praeito amžiaus 8 dešimtmetyje (Vokietijoje, Suomijoje, Vengrijoje, Anglijoje, Rusijoje). Džiugu, jog pastaraisiais metais jie daromi ir Lietuvoje (Ekologijos institutas).