Kur, kada ir kaip grybauti
Kur? Miške, kartais pievoje ar ganykloje - pasakytų mikologas ar patyręs grybautojas. Vienuose miškuose auga daugiau, kituose - mažiau, tik individuali grybautojo patirtis - geriausias patarėjas. Išeidami grybauti, neieškokite visažinio patarėjo, nesikreipkite į ekstrasencą ar būrėją. Nepadės. Geradarį patarėją sunkiai surasite. Tik patirtis, intuicija, o gal kartais pranašingas sapnas - geriausias patarėjas.
Subalansuotas drėgmės ir šilumos kiekis - grybų augimo garantas. O kai grybai auga, tai ir mažai patyręs grybautojas visada daugiau ar mažiau jų suras. Tinkamiausias paros laikas grybauti - ankstyvas rytas, kai miške dar drėgna ir vėsu, kai žvilgantys vandens lašeliai, krenta nuo šakų ar lapų, apnuogindami blizgančias, gličias grybų kepurėles. Ryto rasa atsigaivinę grybai yra sultingesni, tvirtesni, gal net geriau pastebimi nei įdienojus saulės apšviestoje paklotėje. Ryte net ir mažiausias žemės kauburėlis, prisidengęs lapais sustabdys, privers apsidairyti, o neretai ir pradžiugins už kelių žingsnių besislepiančiu, bekylančiu iš po lapų ar samanų gražuoliu baravyku. Jei ilgesnį laiką nusistovėjęs drėgnas ir šiltas, bet ne per karštas oras, o naktys nešaltos, grybai auga ir sename, ir jauname, ir tankesniame, ir retesniame miške.
Jei sausoka ir šalta, nors drėgmės ir pakanka, - jų geriau ieškoti miško tankmėje ir per daug nesijaudinti dėl mažo laimikio. Tokio oro grybai nemėgsta.
Jei turguje grybų yra, ženklas, kad metas pasigrybauti, pabūti miške, pasidžiaugti jo gėrybėmis. Turgus - gana geras grybmečio barometras. Žinoma, gegužės mėnesį, dar ir birželio pradžioje nereikėtų veržtis į mišką, nes grybiena, išskyrus retus metus, dar nesustiprėjusi, kad priaugintų daug grybų. Šiuo metu nepatartina grybauti (kaip ir žvejoti, žuvų neršto metu ar medžioti paukščių perėjimo laiku), vegetatyvinė grybiena intensyviai auga, ruošiasi būsimam derliui, dar nereikėtų trypti paklotės, lipti grybui ant „galvos“. Ūkanotas, drėgnas oras tinkamiausias grybams augti bei juos rinkti.
Kaip rengtis? Kuo lengviau ir patogiau. Neperšlampančiais drabužiais apsirengęs grybautojas, mūvėdamas aukštaaule avalyne, būtinai apsigaubęs skarele ar užsidėjęs kepurę, maloniau jausis landžiodamas, lankstydamasis po šakomis, vaikščiodamas tarp krūmokšnių, ieškodamas paslaptingų grybų buveinių. Renkami tik gerai pažįstami grybai ir geriausia tik į medines ar plastmasines pintines. Plastmasiniai ar metaliniai kibirai bei plastmasiniai maišeliai nenaudotini, nes grybai turi daug vandens, o dar ir iš išorės būna drėgni, todėl po keleto valandų tokioje taroje greičiau sukaista, kirmija, netenka geros išvaizdos, juose atsiranda daug bakterijų, suprastėja jų maistinė vertė.
Ar rauti, ar pjauti grybą? Grybas nupjaunamas prie pat žemės arba atsargiai išraunamas, tik nelaužomas. Nulaužus kepurėlę, bakterijos, kiti mikroorganizmai greitai apninka sužalotą koto dalį, apgadina ne tik jį, bet ir jo pamate esančią vegetatyvinę grybieną. Vis dėlto geriau pjauti grybą, šis būdas labiau paplitęs, nes iš karto matosi, ar grybas sveikas, ar sukirmijęs. Maža koto dalis, likusi paklotėje, nekelia pavojaus vegetatyvinei grybienai. Be to, į pintinę patenka švaresni grybai.
Grybautojui patartina eiti pasauliui, jei saulėta diena, tada geriau matyti grybai saulės apšviestoje paklotėje, ir kuo mažiau liestis prie medžių, krūmų šakų, nebraidyti po šlapias žolėtas vietas, kur grybai ne visada auga, nes ten dažniau tūno vorai, musės, blakės ir ypač erkės, taip pat kai kurie kiti grobio laukiantys mašalai ar šiaip pasislėpę vabzdžiai.
Erkės, kurios mus labiausiai baugina, be to, yra gana pavojingos, dažniausiai mėgsta jaunus, žolėtus drebulynus, kirtavietes, aviečių, dilgėlių sąžalynus, jų yra net ganyklose. Paprastai jos įsikuria ant žolių lapų, stiebų ar krūmų (25 cm — 1 m aukštyje), augančių prie keliukų, takelių, kur patogiau prabėgti žvėreliui ar praeiti grybautojui, uogautojui.
Nepatartina grybų rinkti miškuose arčiau kaip 300-500 m atstumu nuo didelių magistralių, plentų, kur pravažiuojančios mašinos išmeta daug švino, chromo, nikelio, kobalto, kitų teršalų, kurių nemažą dalį absorbuoja grybai. Miškuose, nupurkštuose arbocidais, grybauti, taip pat uogauti ar rinkti vaistažoles galima tik po 10 mėnesių. Kur miškai nupurkšti arbocidais - visada turi būti pastatytas įspėjamasis ženklas. Miške grybautojas privalo būti ne tik atsargus, bet ir atidus, neprarasti orientacijos dėl miško ir grybų kerų. Dėl to grybautojui labai pravartu žinoti keletą dalykų:
• maistui rinkti tik gerai pažįstamus, nesukirmijusius ir nepasenusius grybus, nerizikuoti savo, artimųjų, gerų pažįstamų ar kaimynų sveikata;
• pavojinga rinkti ir vartoti maistui kelių iš eilės šalnų sušaldytus grybus, kuriuose prasidėjęs baltymų irimas, pasigaminę aminai, amidai - nuodingos medžiagos;
• negalima piršti abejotinos nuomonės apie vieną ar kitą grybą kitam grybautojui;
• neleistina grybauti rezervatuose, taip pat nacionalinių parkų, kitų saugotinų vietų rezervatiniuose plotuose;
• nerinkti grybų, kurie saugotini - įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą;
• nerauti baravyko, kurio kepurėlė mažesnė nei 1,5 cm, o voveraitės - 1 cm skersmens;
• negalima ardyti miško paklotės, kuri yra ne tik grybų, bet ir kitų mažų miško gyvūnų namai;
• nepatartina grybauti pakelėse, paplentėse, šalia geležinkelio, nes čia augantys grybai kur kas daugiau sukaupę teršalų nei augantys miške, nutolusiame per 200-500 m ir toliau;
• nustatyta, kad grybai radioaktyvaus cezio sukaupia 4—5 kartus ir daugiau nei augalai. Švino, kadmio, nikelio, chromo ir cezio šaltinis — miško paklotė, o arsenas, manganas ir geležis kaupiasi giliau substrate, tačiau visi jie grybams yra pasiekiami;
• teršalams imlesni raukšlėtasis gudukas, rudakepuris aksombaravykis, lelijinė stirnabudė, paprastasis kelmutis, gelsvarudis baltikas. Apvirtuose - teršalų sumažėja perpus, jei vanduo nupilamas;
• išrovus grybą, privalu švariai nuvalyti žemėtą koto dalį, kad nesupurvintų kitų surinktų grybų, be to, humusingoje žemėje gali būti botulizmą sukeliančių bakterijų (Clostridium botulinum);
• netikėti patarimu, kad grybai, augantys ant kelmų, stuobrių ar išvartų, esą nuodingi, tai netiesa - kelmučiai (paprastasis, vasarinis, žieminis), gluosninė kreivabudė, kai kurios skujagalvės yra skanūs grybai;
• netikėti aiškinimu, kad visi jauni grybai valgomi, nes žalsvoji musmirė, rausvėjančioji (Patujaro) plaušabudė, nuodingasis nuosėdis ir kiti nuodingieji grybai jauni daug kartų nuodingesni nei seni;
• kartais spauda, radijas ar televizija, siekdami populiarumo, pateikia abejotinų ar net visai klaidingų vieno ar kito grybautojo įspūdžių, pavyzdžiui, radijas praneša, kad kažkur Šakių r., aptikti valgomieji trumai (o gal kokie nors laumriešučiai, šakniagrybiai ar net nuodingosios ankštenės), arba kad vieno aro plotelyje rasta 3000 baravykų (gal tai buvo kokie kazlėkai). Trumui, atrodo, per atšiaurios sąlygos augti Lietuvoje, o tiek daug baravykų rasti mažame plotelyje - neįtikėtina. Nepasitarus su mikologais nereikėtų panašios informacijos teikti visuomenei;
• ruošiantis grybauti, ypač nežinomuose miškuose, — nepamiršti kompaso, kuris pasiklydus labai padės. Atvykę į mišką visada įsidėmėkite artimiausios gyvenvietės ar miško pavadinimą;
• miško kvartalinė, ypač kvartalų sankryžoje stovintis stulpelis, - geriausias ženklas pasiklydėliui susiorientuoti: mažiausias skaičius yra iš šiaurės pusės. Atsistoję veidu prieš šį skaičių sužinosite, kad dešinėje - vakarai, kairėje — rytai, o užnugaryje - šiaurė;
• grybaujant patartina kas 2 val. apsižiūrėti nuogas kūno vietas, o sugrįžus iš miško — visą kūną, be to, skubiai persirengti negyvenamoje patalpoje kitais drabužiais, o nuvilktuosius išpurtyti ir išdžiovinti koridoriuje ar prieškambaryje, pakabinus atokiau nuo kitų dėvimų drabužių ar avalynės;
• įsisiurbus erkei, netepkite jos nei žibalu, nei riebalais - tik sunkiau bus ją ištraukti. Ištraukus įkandimo vieta patepama spiritu ar odekolonu, ar jodu, kilus įtarimui, kad erkė gali būti apsikrėtusi, įdėti ją į buteliuką ir pasirodyti gydytojui.