Grybų mitybos grupės

Pagal mitybos būdą grybai skirstomi į saprotrofinius, parazitinius (biotrofinius) ir mikorizinius (mikosimbiotrofinius).

Miškuose, parkuose ar net soduose ir laukuose nukritę lapai, spygliai, šakos, stuobriai, išvartos ar per ilgai be priežiūros palikta, dešimtmečius, kartais net šimtmečius augusių medžių vertinga mediena, negyva žolinė danga, ekskrementai, smulkūs gyvūnijos organizmai - saprotrofų maistas.

Saprotrofai, būdami aktyvūs aplinkos sanitarai, atlieka milžinišką vaidmenį gamtoje. Apskaičiuota, kad kasmet įvairiose ekosistemose (miškų, laukų, vandens ir kt.) sintezuojama nuo 50 iki 100 mlrd. tonų organinės medžiagos, didžioji dalis yra augalinės kilmės. Ją ardant, ypač ligniną ir celiuliozę, pagrindinis vaidmuo tenka grybams. Biogeocenozėje - grybai organinių ir neorganinių junginių ardytojai ir naudotojai, jie yra augalų, bakterijų, bestuburių ir smulkių stuburinių maistas. Saprotrofai - labiausiai paplitusi grybų grupė gamtoje. Tai pirmieji grybai žemėje. Iš jų yra nemažai valgomų.

Parazitiniai grybai - maitinasi gyvų organizmų (augalų, gyvūnų) syvais. Jie gyvena augalų, gyvūnų, net žmogaus organizmuose. Tai rūdys, rauplės, kūlės, milteniečiai, peronosporiečiai ir kt. Šie grybai ypač daug žalos ir nuostolių padaro žemės ūkiui. Neretai parazitai gelsvu, žalsvu, baltu ar pilkšvu sluoksniu (pelėsiu) aptraukia baravykų, ūmėdžių, kitų grybų vaisingąją vaisiakūnio dalį – himenoforą. Nužudydami savo auką, jie ne tik atima jai gyvybę, bet ir galimybę išsėti sporas ir palikti palikuonių.

Tai grybai kanibalai, naikinantys savo gentainius. O gal čia gamtos sumanymas — grybų savireguliacija. Valgomi grybai, užpulti parazito, praranda mitybinę vertę, netinka vartoti, kartais tampa nuodingi. Net vikruolei naminei musei nepavyksta išvengti šių grybų pinklių, kurie jos kūną apgobia it pūkeliu ir priklijuoja prie lango stiklo. Tai dažniausiai atsitinka rudenį. Panašus likimas ištinka ne vieną vabzdžių rūšį, gyvenančią miške, pievoje ar sodyboje.

Ką jau ten musę ar kokį kitą vabzdį pačiupti, grybo parazito užpulti neatlaiko medžiai galiūnai, net šimtamečiai ąžuolai. Pašaknų ar kamieno, ar šakos įdrėskimas, ar kitoks pažeidimas paprastajam kelmučiui - atverti vartai į ąžuolo širdį. Ar galima pagalvoti, kad sugebantys persimesti nuo vieno medžio į kitą kelmučio rizomorfos, laidai, prisidengdami miško paklote, įsiskverbia tarp žievės ir medienos, lėtai, bet įnirtingai kerta medį baisiau nei medkirtys. Ne vienas ir ne du, o guotai, būriai, šimtai vaisiakūnių, pasidabinusių gelsvomis kepurėlėmis, nekelia jokio nepasitikėjimo ar įtarimo, netgi priešingai — valgomosiomis savybėmis žadina simpatijas, dėl to dar ir malonybiškai „kelmučiais“, vos ne „geručiais“ vadinamas.

Einant metams, nors ąžuolas įnirtingai spyriosis, bet vieną dieną bus nugalėtas, vėjo gūsiui padedant, virs ant žemės. Ant jo, keisdami vieni kitus, apsigyvens vis kiti ir kiti grybai, o ir „geradarys“ kelmutis, tapdamas saprotrofu, nepasitrauks, dar labiau pagausins savo būrius, kol galiausiai, išsiurbę kas naudinga, trupinius perleis žolei, kuri suvešėjusi tarsi skubės paslėpti visus tragedijos pėdsakus.

Mikoriziniai grybai, priešingai nei saprotrofai ar parazitai, - visai kitokie, jie su augalais, ypač medžiais, krūmais, draugiškai sugyvena, sudaro mikorizę (grybo ir augalo simbiozę) ir vieni kitiems ne tik nekenkia, bet net padeda, yra naudingi.

Naudojant radioaktyvių izotopų metodą nustatyta, kad grybai iš medžių gauna angliavandenių, labai jiems reikalingų organinių maisto medžiagų, o šie tarsi mainais padeda lengviau medžiui apsirūpinti vandeniu ir mineralinėmis medžiagomis (N, P, Ca, K, Na). Žinoma, kaip ir visais mainų atvejais, yra pastebėta parazitavimo požymių ne tik iš grybo, bet ir iš medžio pusės. Tačiau tai nenustelbia šio abipusiai naudingo reiškinio esmės.

Šiuo metu užregistruota daugiau nei 2000 augalų rūšių, ieškančių artimos grybų draugijos, nemaža dalis palaiko net labai glaudžius ir naudingus ryšius. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad net 80 proc. augalų yra linkę sudaryti mikorizę.

Mikorizė gali būti kelių tipų: endomikorizė (vidinė), kai grybiena apsigyvena smulkiose šaknelėse ar šakniaplaukiuose tarp ląstelių, nepakeisdama šaknelės ar šakniaplaukio nei vidinių, nei išorinių morfologinių ypatumų, ir ektomikorizė (išorinė), kai grybiena apsipina iš išorės (lyg šaknelė ar šakniaplaukis dėvėtų pasišerpetojusią pirštinę ar mūvėtų veltinišką kojinę), bet nepatekdama į jų vidų, ir taip padidindama beveik visų Lietuvoje augančių spygliuočių ir lapuočių medžių bei kai kurių krūmų šakniaplaukio ir smulkių šaknelių siurbiamąjį paviršių daugiau nei keletą ar net 10 kartų. Žinoma, dėl susiformavusio hifų apvalkalo šiek tiek pakinta smulkių šaknelių, šakniaplaukių morfologiniai ypatumai. Priklausomai nuo grybų rūšies šaknelės ar šakniaplaukio suformuotas hifų apvalkalas turi savitą struktūrą, paviršiaus raštą (tekstūrą), spalvą. Manoma, kad 5-6 tūkst. grybų rūšių sudaro ektomikorizę, ypač ji turi didelę reikšmę medžiams, visoms natūralioms miškų ekosistemoms vidutinio klimato juostoje.

Mikromicetai yra žolinių augalų (dažniausiai endomikorizės), o makromicetai — sumedėjusių augalų sąjungininkai. Tai labai įdomus reiškinys grybų ir augalų gyvenime. Anglų mokslininkai pastebėjo, kad beržui nuskynus lapus po juo grybai neauga, o beržui sulapojus atsinaujina angliavandenių gamyba medyje ir grybai vėl pradeda augti.

Dar vėliau jie nustatė, jog grybams reikalingi ne tik angliavandeniai, išgaunami per šaknis, bet ir dar kitokios augimą skatinančios medžiagos. Pastebėta ir tai, kad medžių šaknys, absorbuodamos maisto medžiagas, rizosferoje išskiria savo fitopatogeninius „agentus“, žalingus dirvožemio mikroorganizmams, kartais net gretimai augančiam kitam medžiui. O gal taip mikoriziniai grybai pasitarnauja savo šeimininkui - sunaikina nepageidautinus organizmus. Nustatyta, kad mikoriziniai grybai nepalieka savo geradario šeimininko nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens net daugelį metų iš eilės. Priklausomai nuo medžio amžiaus, dirvožemio sudėties pamažu keičiasi ir grybų rūšys. Kuris iš jų - medis ar grybas - ištikimesnis ir naudingesnis vienas kitam, kol kas tik jiems patiems težinoma.

Akylas grybautojas žino, kad vieni grybai auga tik po vienais medžiais, kiti - tik po kitais, arba tie patys grybai auga ir spygliuočių, ir lapuočių miškuose. Pastebėta ir tai, jog mikorizinio grybo (pavyzdžiui, baravyko) koto pamate mažiau palaidų grybienos hifų, negu saprotrofinio - kokios nors tauriabudės, kurią kartais net nelengva išrauti.

Mikoriziniai grybai labai ištikimi augalui šeimininkui. Jam žuvus, pasitraukia ir grybas, dažniausiai užleisdamas vietą saprotrofams. Yra daugiau mikorizės formų. Šis reiškinys pastaruoju metu intensyviai tiriamas, kuo išsamiau jį išaiškinti labai svarbu teoriniu ir praktiniu požiūriu, ypač miškininkams, užsodinant naujus miškų plotus. Džiugu, kad ektomikorizė tiriama ir Lietuvoje - Botanikos institute.

Pastebėta, kad daugelio grybų mitybos būdas nėra griežtai apibrėžtas. Pavyzdžiui, raibasis baltikas, augdamas lapuočių miške, gyvena kaip saprotrofas, o spygliuočių - kaip mikorizinis grybas. Gluosninė kreivabudė, juodkotė ugniabudė kupetomis apgula kelmus, šakas, pūvančius kamienus, bet progai pasitaikius, kaip ir paprastasis kelmutis, mielai apninka gyvų medžių, pavyzdžiui, liepų, alksnių minkštą, sultingą medieną. Arba „gerutis“ paprastasis kelmutis miškuose, jeigu yra didesnis pasirinkimas, dažniau naudojasi saprotrofo savybėmis, o parkuose, ypač soduose, atvirkščiai — dažniau parodo savo tikrąjį parazitiško gyvenimo būdą. Manoma, kad saprotrofiniai, biotrofiniai ir mikoriziniai grybai tokį gyvenimo būdą perėmė iš savo protėvių.