Grybų sandara ir ypatybės

Grybo gniužulas - grybiena (micelis) yra išaugęs iš sporos, sudarytas iš plonyčių, paprasta akimi neįžiūrimų, dažniausiai išsišakojusių, susipynusių ir išsiraizgiusių, apvalių, pigmentuotų ir blyškių, žemesniųjų grybų be pertvarėlių (septų), aukštesniųjų - septuotų gijelių, vadinamų hifais.

Kiekviename segmente yra nuo vieno iki keliolikos branduolių, citoplazma su ribosomomis, mitochondrijomis ir kitais organoidais. Dažniausiai grybiena, išaugusi iš sporos, sudaryta iš dviejų funkcioniu požiūriu skirtingų dalių: substratinės (vegetatyvinės), aprūpinančios grybą vandeniu ir maisto medžiagomis, ir paviršinės (generatyvinės) - vaisiakūnio, kurio biologinė paskirtis yra subrandinti ir išsėti sporas.

Kai kurių grybų (pavyzdžiui, kai kurių pumpotaukšlių, trumų, endofitų) abi grybienos vystymosi stadijos vyksta tik substrate (dirvožemyje, medyje).

Biologiniu ir fiziologiniu požiūriu abi grybienos vystymosi fazės yra neatskiriamos dalys, labai svarbios grybo gyvenime. Vegetatyvinė grybiena dažniausiai daugiametė, o generatyvinė - vienmetė, tik kai kurių, pavyzdžiui, daugelio kempininių grybų - daugiametė.

Gamtoje vykstant evoliuciniams procesams, grybiena atsirado ne iš karto, ji formavosi labai pamažu. Pirmųjų grybų grybiena buvo labai primityvi, tik plikas protoplastas (protoplazma ir branduolys), netgi be apvalkalėlio. Ir šiandien, po daugelio milijonų metų, tokios sandaros parazitinių grybų dar aptinkama gyvūnų ar augalų organizmuose.

Kai kurie grybai, pavyzdžiui, mielės, vegetatyvinio micelio nesudaro, joms daug patogiau gyventi ir daugintis pavieniais, besipumpuruojančiais segmentais (ląstelėmis). Tačiau pradiniai vienaląsčiai grybų organizmai buvo menki, gležni padarėliai. Ilgainiui keitėsi, tobulėjo jų fiziologiniai, biologiniai poreikiai, keitėsi morfologiniai požymiai, keitėsi ir grybai, vis geriau ir geriau prisitaikydami prie aplinkos sąlygų. Pavyzdžiui, žvelgiant į baravyką ar kurį nors kitą kepurėtąjį arba kempininį grybą, net sunku įsivaizduoti, kokį jam teko nueiti ilgą evoliucijos kelią.

Vegetatyvinė grybiena yra jautrus, tačiau gyvybingas plonyčių hifų (1-20 pm ir storesnių) tinklas. Spėjama, kad dirvos 1 cm3 hifų ilgis siekia nuo 40 iki 120 m. Kad vienų rūšių grybų grybiena yra vienmetė, kitų daugiametė, žino net akylesnis grybautojas, metai iš metų skubantis baravykauti į savo pamėgtas vietas. Auga grybiena viršūniniu būdu, spinduliškai besiplėsdama į visas puses, atskirų rūšių augimo greitis nevienodas, pavyzdžiui, kepurėtųjų grybų 10—20 cm, retai 30-50 cm per metus.

Žmonės miške mato tik grybo vaisiakūnį, t. y. grybo dauginimosi organą (generatyvinę grybieną), o kita jo dalis — vegetatyvinė grybiena - įsikūrusi substrate (paklotėje, dirvožemyje, medienoje). Beje, vieni grybai yra homotaliniai, kai iš vienos sporos išauga grybiena, vėliau išauginanti ir vaisiakūnius, pavyzdžiui, mėšlagrybiai.

Tačiau dauguma grybų yra heterotaliniai, t. y. tokie grybai, kurie vaisiakūnius išaugina tik antrinės (dikariotinės) grybienos stadijos metu, kai grybiena išauga iš dviejų skirtingo potencialo (vyriškos ir moteriškos) sporų, pavyzdžiui, baravykai, voveraitės ir kt. Antrinė grybiena yra daugiametė, bet ir heterotalinių grybų iš vienos sporos išaugusi grybiena yra trumpalaikė, vaisiakūnių užuomazgų nesuformuoja ir neišaugina.

Vaisiakūnio prigimtis ir biologinė paskirtis — suformuoti, subrandinti ir išsėti sporas. Taigi jis - gamtos įvaikis, jos išaugintas, ištobulintas ir tarsi atsilygindamas už tai privalo kiek įmanoma daugiau subrandinti ir išsėti sporų, nes tai nepaprastai svarbu kiekvienos grybų rūšies gyvenime. Atskirų rūšių vaisiakūnių forma, dydis, spalva labai nevienodi, tai priklauso nuo aplinkos sąlygų ir gyvenimo būdo. Dar vaisiakūnio užuomazga jau turi dvi misijas - subrandinti sporas ir jas išsėti.

Vaisiakūnio amžius, išskyrus kai kuriuos kempininius grybus, labai trumpas (nuo keleto valandų iki keliolikos dienų), o žmonės įsitikinę, kad grybai labai greitai auga. Iš dalies tai tiesa. Bet tai, ką jie vadina grybu, yra tik antžeminė grybo dalis - vaisiakūnis, kuris geromis sąlygomis iš tikrųjų greitai auga.

Tačiau kaip gyvuoja vegetatyvinė grybiena, kuri mums nematoma? Kaip ji peržiemojo, kada ji suskumba augti, yra tik spėjama.

Manoma, kad ji atsibunda anksti pavasarį ir kartu su visa gyvąja gamta pradeda augti, kai dirvoje temperatūra pakyla iki 5-8 °C, o intensyvus jos gyvenimas prasideda esant ne mažiau kaip 15-18 °C. Tik po kelių mėnesių pradeda formuotis vaisiakūnių užuomazgos, kurios būdamos nevienodo amžiaus ir nevienodame gylyje, ima formuoti vaisiakūnius, kurie išlenda į paviršių skirtingu laiku. Tik nuo šio momento, esant pakankamam šilumos ir drėgmės kiekiui, baravykas ar raudonviršis, ar kitas kepurėtas grybas auga iš tiesų labai greitai, jų kepurėlė padidėja nuo 1,5 iki 5 cm per parą. Vegetatyvinei grybienai atsigauti, sustiprėti, įgauti naujų potencialių gyvybinių jėgų - reikalingas atitinkamas šilumos, drėgmės, šviesos kiekis, nemažas vaidmuo tenka ir C02, ir kitų dujų apykaitai, net vėjuotumui, visam mikroklimatui.

Taigi baravykas, lepšė, voveraitė, ūmėdė ar kuris nors kitas grybas, kaip ir agurkas, kopūstas ar bulvė, užauga ne per kelias dienas, o per kelis mėnesius. Grybaudami žinokime tai ir būkime atidesni, nedraskykime paklotės, nesikuiskime samanose ir neardykime grybų buveinių, ieškodami mažučių baravykų ar voveraičių.

Grybų pasaulis labai įvairus, daugelis jų skiriasi ne tik savo sandara, bet ir gyvenimo ypatumais.