Raganų ratilai

Žmogus seniai pastebėjo, kad voveraitės ir kai kurie kiti grybai auga ratais, žiedais, o jų viduje ir aplink juos, kad ir menko vėjelio pajudinta, subanguoja, daug žalesnė ir vešlesnė žolės juosta.

Viduramžiais ir ypač dar anksčiau tai baugino žmones, nes buvo aiškinama, kad tai pragariški ratilai, kuriuos patys pragaro gyventojai ištrypė. Dėl to dažnai būdavo apkaltinamos raganos - neva tai jų naktinių ritualų ir išdaigų darbas. Dėl šios priežasties grybų ratai vadinami „raganų ratilais“, kartais „raganų žiedais“.

Labai ilgai, iki praeito amžiaus pradžios, buvo manoma, kad tik antgamtinės jėgos sugeba taip tiksliai nubrėžti apskritimo liniją miškuose ar laukuose, kur ir žolė auga pakaitomis - tai vešli, sodriai žalia, tai sunykusi. Žmonės bijodavo prisiartinti prie tokių ratų, o drąsesnieji tik pasidžiaugdavo prisipjovę voveraičių ar kitų grybų.

Tiktai praeito amžiaus pradžioje išaiškėjo, jog tai yra ne raganų ar šėtono darbas, o paprasto lauminio mažūnio (Marasmius oreadės) ir daugybės kitų grybų normalaus gyvenimo būdo išraiška. Apie 15-20 proc. kepurėtųjų grybų sudaro vadinamus „raganų ratilus“. Sužinojus, kad per metus iš sudygusios sporos grybiena auga spinduliškai į visas puses po 10-20 cm, o kai kurių grybų ir daugiau, nesunkiai buvo atskleista ir „raganų ratilų“ atsiradimo priežastis.

Daugelis kepurėtųjų grybų auga ratais, bet nebūtinai geometrine konfigūracija taisyklingo apskritimo forma. Ypač taisyklingo apskritimo ratus sudaro lauminis mažūnis, didžioji meškabudė, kai kurios plempės, gijabudės, guotės, tauriabudės ir kai kurie kiti, senovėje siaubą varę grybai.

Keista, bet dar šiandien „raganų ratilai“ kai ką gąsdiną. Pavyzdžiui, 2002 m. Pakruojo rajone dideliame javų plote buvo pastebėtas panašus reiškinys, kurį išaiškinant dalyvavo net astrofizikai ir ekstrasensai, tik mikologai, galėję padėti atskleisti reiškinio esmę, nebuvo pakviesti. Žinoma, labai keista, kodėl ankstesniais metais šiuose laukuose grybų ratų nebuvo pastebėta.

Daugelio kepurėtųjų grybų micelis yra daugiametis, išgyvena keletą dešimtmečių, o literatūroje yra aprašyta, kad „raganų ratilai“ būna 600 metų ir senesni. Pavyzdžiui, Kolorado valstijos (JAV) prerijose 1917 m. buvo identifikuotas 500 metų senumo „raganų ratilas“, kurio skersmuo siekė 200 m.

Kaipgi susidaro „raganų ratilais“, kodėl jų viduje auga ir iš išorės juos gaubia vešli, žalia žolė?

Taip yra dėl to, kad grybiena auga spinduliškai, ratu. Gyvybingiausia grybienos dalis yra taisyklingo rato periferinėje dalyje, 20-30 cm zonoje, čia ji geriausiai išsivysčiusi, sukaupusi daugiausia maisto medžiagų, čia formuojasi vaisiakūnių užuomazgos, iš kurių išauga tik grybai, o žolės beveik nematyti. Šioje zonoje (20-30 cm) išsivystęs tankus grybienos rezginys suvartoja visą drėgmę, nepalikdamas jos žolių šaknims, zonoje susidaro vadinamoji fiziologinė sausra, kuri trukdo žolėms augti. Be to, šioje zonoje nustatyta aukšta grybienos išskiriama azoto bei kenksmingų medžiagų koncentracija, nuodijanti žolių šaknis, todėl jos ir nebeauga.

Jauna, energinga grybiena, naudodama hidrolitinius fermentus ardo baltymus ir kitas organines medžiagas, esančias dirvožemyje už šios grybienos zonos ir skaido juos į amoniaką, kurį esančios bakterijos paverčia lengvai žolių pasisavinamais nitratais, dėl to žolė vešliai auga, yra išsiskiriančios, sodriai žalios spalvos.

Ratilo viduje, senai grybienai išmirus ir suirus, taip pat išsiskiria daug azotinių medžiagų, lengvai pasisavinamų žolinių augalų, kurie sužaliuoja vešliau nei augantys už ratų. Taip grybiena, per vegetacijos laikotarpį naujoje vietoje (20— 30 cm zonoje) išpešusi visa, kas jai buvo naudinga, reikalinga ir prieinama, išauginusi naują vaisiakūnių generaciją, toliau besiplėsdama, vėl apsirūpins būtinu maistu, vėl augins savo palikuonis.

Ratilais augantys grybai jau nebaugina grybautojų, o tik džiugina.